MOKYTOJŲ METODINĖ IŠVYKA
- Informacija
- Kategorija: 2021/2022 m.m.
- Paskelbta: 2021 Spalio 10, Sekmadienis 15:21
- Autorius Super User
- Peržiūros: 255
Kiekvienų mokslo metų pradžioje mūsų mokyklos Metodinė taryba mokytojams organizuoja metodinę dieną. Gerai suplanuota veikla sudaro galimybę patiems daug ko išmokti, pamatyti, sužinoti.
Išvykos tikslas – edukacinė diena „Rūtos“ saldainių fabrike Šiauliuose. Mokytis pradėjome labai malonioje vietoje – Šokolado muziejuje. Stebėjomės, kad pasaulis naudoja šokoladą nuo 1900-1500 metų prieš Kristų. Šokolado istorijos pradžia – Centrinėje Amerikoje. Ant kakavos medžio užauga tik 20 vaisių, bet derlių nuima 2 kartus per metus. Pasaulio kakavos pupelių metų derlius prilygsta Lietuvos javų derliui. Įdomu tai, kad cukrų į šokoladą dėti sugalvojo europiečiai.
Edukacija – tai ir praktika. Mus aprengė specialiais drabužiais ir išmokė pasigaminti šokoladinių saldainių. Įdomi, smagi ir skani pamoka.
Po pietų mus pasitiko gidė ir pradėjo ekskursiją po Šiaulius. Šiaulių akademijos Informacijos centre I a. fojė apžiūrėjome didžiausią Lietuvos knygą. Lietuvos tūkstantmečiui skirta knyga „Aukuras Salduvei. Didžioji Salduvės knyga“ – tai 125 cm aukščio, 90 cm pločio, 25 cm storio, 113,6 kg svorio, 184 puslapių apimties knyga-milžinė. Idėjos autorius ir sumanytojas Vilius Puronas. Keli straipsniai yra latvių ir prūsų kalbomis. Nustebome, kad ir prūsų kalba, nes žinome, kad išlikusios šios kalbos paminklų labai mažai.
Aplankėme centų kambarį – išradingą atsisveikinimą su nacionaline valiuta.
Ekskursija po miestą buvo labai naudinga, nes didžioji dalis mokytojų studijavo Vilniuje, todėl Šiaulių įdomių vietų tikrai nepažinojo.
Jau visai vakarėjant užsukome į Naisius, pasigėrėjome vakaro saulės ypatingais spinduliais nušviestomis skulptūromis. Baigėme savo metodinę dieną prie Kryžių kalno, vietos, tyliai pasiekiančios kiekvieno širdį.
Tai kur mes buvome – Aukštaitijoje ar Žemaitijoje? Pasirodo, po žeme Šiaulių Vilniaus gatvę kerta Kulpės upė. Gidė pasakojo, kad viename jos krante Aukštaitija, kitame Žemaitija. Ji gimusi aukštaičių krante, todėl esanti aukštaitė, bet kalbėdama taip gražiai sužemaičiavo, kad tapo aišku: nieko tokio, jeigu šiauliškį pavadinsi žemaičiu, nesupyks ir už aukštaitį. Visko ten yra. Truputį primena Balbieriškį – esame dzūkai, bet „ciksėt“ nemokame.
Mokytoja Irena Liutkevičienė