2016–2017 m.m.
„Norėčiau traukti į mylimą Palangą, kur man ramu ir gera“ (Maironis)
- Informacija
- Kategorija: 2016/2017 m. m.
- Paskelbta: 2017 Gegužė 21, Sekmadienis 15:53
Sulaukę tikro pavasario, pražydusio ievomis, alyvomis, kaštonais, paskleidusio berželių žalumą, 5-9 klasių mokiniai, kurių dauguma – meninės kūrybos studijos nariai, baigė projektą „Pavasaris Pasandravy“, skirtą poetui Maironiui. Anksčiau lankėmės Bernotuose, Pasandravy, Šiluvoje, Tytuvėnuose, Kaune, pristatėme darbus. Dabar kelias vedė į taip Maironio mylimą Palangą, kurioje poetas nuo 19 a. pabaigos iki 1931 m. lankydavosi beveik kiekvieną vasarą, kur, kaip jis pats sakė, jam buvo „ramu ir gera“.
Į kurortą atvažiuodavo vienas arba su seserimi Marcele ir pabūdavo mėnesį ar ilgiau. Čia pasisemdavo kūrybinių jėgų, pailsėdavo. Viena mėgstamiausių vietų – grafo Felikso Tiškevičiaus rūmų parko takai ir takeliai. Dažnai apsilankydavo ir rūmuose, nes su Tiškevičių šeima bičiuliavosi nuo senų laikų. Likęs vienas, ramiai vaikščiodavo parke, gulėdavo ant žolės ir skaitydavo, rašydavo. Parke parašė vieną iš dramų – „Vytautas pas kryžiuočius“. Dažnai apsilankydavo ant Birutės kalno, neskubėdamas vaikščiojo pajūriu, nuo tilto palydėdavo saulę. Prasiskirsčius poilsiautojams, dar ilgai stovėdavo ant tilto, susimąstęs žvelgdavo į jūros platumas. Jūra jam buvo didelė didybė ir didelė jėga, prie kurios kaupė emocijas ir jausmus, kad grįžęs galėtų rašyti. Jūros įvaizdis dažnas jo kūryboje. Visiems žinoma baladė „Jūratė ir Kastytis“, eilėraštis „Nuo Birutės kalno“.
Kaip rašo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Palangoje Maironis apsistodavo šalia bažnyčios buvusioje klebonijoje, kuri priimdavo svečius (viename pastate – kunigus ir dvasiškius, kitame – pasauliečius). Visi poilsiautojai kartu sueidavo į klebonijos valgyklą pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Tad tos draugijos būdavo linksmos: su pašnekesiais, su pajuokavimais prie stalo. Vakarais visi eidavo palydėti saulės, kartais prieš saulėlydį ten vykdavo koncertai. Maironis labai mėgo jaunimą, kuris padeklamuodavo jo eilėraščių. Pats skaityti savo eilių nemėgo, o kai skaitydavo studentai ar aktoriai, susikaupęs klausydavo ir pajuokaudavo – „gal ir neblogai parašiau“. Kai ant tilto jaunimas, ypač klierikai, dainuodavo Maironio ir liaudies dainas, kartais pritardavo ir poetas.
Galima paskaityti nemažai atsiminimų apie Maironio vasarojimą Palangoje. Amžininkai prisimena jį kaip aukštą, stambų vyrą baltu apsiaustu ir plačiabryle skrybėle, rankoje laikantį stiprią medinę lazdą, su auksiniais akiniais – pensnė. Kartais vilkėdavo kunigos rūbus, dėvėdavo plačiabriaunę šiaudinę skrybėlę. Kaip žmogus, artimųjų tarpe – linksmas, malonus, šnekus, padorus. Nepažįstamoje kompanijoje – santūresnis, truputį besivaržantis. Neatsisakydavo nusifotografuoti su jaunimu. Mėgo įvairius žaidimus, pasakodavo anekdotus, mindavo mįsles. Jei mįslės neįspėdavo, atsakymo nepasakydavo.
Mes visi praėjome Maironio pamėgtomis vietomis. Gėrėjomis parku, Palangos gintaro muziejaus aristokratų rūmų menių ir gintaro ekspozicijomis. Užkopę ant Birutės kalno, žvelgėme į ramiai vilnijančią jūrą, deklamavome eilėraštį „Nuo Birutės kalno“, kūrėme tapybines kompozicijas. Paskui lėtai ėjome pajūriu, tiltu, prisėdome ant suolelių. J. Basanavičiaus gatvė, bažnyčia irgi priminė, kad čia vaikščiojo garsusis Poetas.
Savo kelionę paįvairinome, apsilankę Radailių Dino parke. Už pagalbą, įgyvendinant šį projektą, dėkojame mokyklos administracijai, taip pat vairuotojams Jonui Laukaičiui ir Jonui Žvirbliui, kantriai ir saugiai mus vežiojusiems visose kelionėse Maironio takais.
Mokytojos Janina Grigutienė, Ona Žvirblienė