2014–2015 m.m.
Saulutė pavargo jau šviesti
- Informacija
- Kategorija: 2014/2015 m.m.
- Paskelbta: 2014 Rugsėjis 25, Ketvirtadienis 16:38
Saulutė pavargo jau šviesti,
Trumpėja jos darbo diena.
Naktužė jau išskleidė rūbą,
Dabar jau tamsa karaliaus.
Nors lynojo rudeninis lietus, tačiau jis mūsų visai negąsdino. Linksmi sėdome į savo geltonąjį autobusiuką ir lydimi mūsų mylimos mokytojos bei „Gamtosauginio“ būrelio vadovės Onos Žvaliauskienės rugsėjo 22 d. išvykome į Prienus paminėti Rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dieną. Šventė vyko Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre Prienuose.
Baltų vienybės diena - Lietuvos atmintina diena, pažyminti įvykusį Saulės mūšį, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė ir sunaikino Kalavijuočių ordiną. Lietuva ir Latvija mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. Baltų vardą lėmė genčių gyvenamosios teritorijos prie Baltijos jūros. Šiandieną baltų kalbomis tebekalba tik lietuviai ir latviai.
Ugnis – baltų vienybės simbolis, uždegama aukščiausiose kalvose ir piliakalniuose, prisimenant, kad baltų gentys signaliniais laužais įspėdavo vienos kitas apie gresiančius pavojus. Baltai ugnį labai brangino, garbino, manyta, jog už gerą ugniai, ugnis atsilygins tuo pačiu. Žmonės vakarais ugniai klodavo patalus: stropiai ir gražiai sutvarkydavo žarijas ir jas apgaubdavo pelenais, kad jos neišblėstų, klojant patalą ugniai šeimininkės kabėdavo maldas Gabijai.
Pažiūrėję filmą apie Prienus, visi uždegėme žvakeles ir sudėliojome saulę. Paslaptinga šviesa visus privertė susikaupti. Sužinojome, kad prieš 10 metų Kaliningrado srityje rugsėjo 22 dieną įvyko mažas žemės drebėjimas, kuris buvo jaučiamas ir Lietuvoje. Toje pat vietoje kadaise buvo ir baltų aukojimo vieta.
Šventės metu iš cukinijos padarytas ragas keliavo per visų dalyvių rankas. Kiekvienas sakė palinkėjimus apie vienybę ir meilę. Po pasakyto palinkėjimo kiekvienas iš rago atsigėrė stebuklingos giros. Tai paprotys, atkeliavęs iš senovės apeigų saulei palydėti.
Rudens lygiadienis – tai laikas, kai Saulė slinkdama ekliptika, atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose. Rugsėjo 22-ąją ir 23-ąją visoje Žemėje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda.
Senovės lietuviai šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievui Žemininkui, aukodavo jam gyvulius. Aukoti atvesdavo po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę. Ypač dažnai buvo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumu simboliu: vieną oželį ir mes paaukojome. Kaip senovėje baltai aukodavo aukas, taip ir mes paaukojome šiaudinį ožį. Sudeginę savo auką ir padėkoję vieni kitiems už nuostabią šventę, sėdome prie bendro vaišių stalo. Skambėjo juokas, buvo dalijamasi įspūdžiais. Kartu su „Versmenės“ kolektyvu dainavome daug skambių lietuvių liaudies dainų. Po bendrų vaišių visi šventės dalyviai su daina mus išlydėjo namo, padėkojo už dalyvavimą.
Dėkojame renginio organizatorei Loreta Šaltienė – Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centro administratorei, renginį padėjusiems vesti Prienų jaunimo klubo asociacijos nariams – Gretai ir Dominykui, mūsų vadovei O. Žvaliauskienei bei mokyklos direktoriui.
Esame laimingi, kad galėjome prisiliesti prie protėvių tradicijų, dalyvauti įvairiose baltų genties apeigose. Nuostabi ir nepamirštama kelionė...
Daugiau nuotraukų fotogalerijoje
Laura Charbakaitė, 8 klasė