2012–2013 m.m.
Sausio 27-oji – Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena
- Informacija
- Kategorija: 2012/2013 m.m.
- Paskelbta: 2013 Sausio 29, Antradienis 18:13
- Peržiūros: 1058
Sausio 27 dieną pasaulis mini kaip Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metų lapkričio 1 dienos rezoliucija paskelbė sausio 27-ąją kasmetine Tarptautine holokausto aukų atminimo diena.
Šioje rezoliucijoje atmetamas holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.
Holokaustas – Antrojo pasaulinio karo metu nacių vykdytas genocidas, kurio metu buvo nužudyta apie 5 mln. žydų tautybės žmonių. Adolfas Hitleris teigė, kad žydai – ne žmonės, kad kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, todėl turi būti išnaikinti. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Visa tragedija prasidėjo dar 1933m. vos Hitleriui atėjus i valdžią.
1935 m. rugsėjo 15 d. buvo patvirtinti Nurembergo įstatymai, kurie teisiškai apibrėžė žydų tautybę, kas palengvino žydų engimą - iš jų atimta pilietybė,uždraustos santuokos tarp žydų ir vokiečių, žydams neleista dalyvauti visuomeninėje veikloje. Viena iš ryškiausių prieškario žydų holkausto Vokietijoje apraiškų buvo 1938 lapkričio 9-osios krištolinė naktis.Taip pavadinta ne vien dėl sudaužytų vitrinų - hitlerjugendas, SA ir SS dvi paras siaubė žydų turtą, apniokojo beveik visas1 668 Vokietijos sinagogas, ir 7 000 žydų parduotuvių, nužudė 91 žydą, 30 000 žydų išvežė į koncentracijos stovyklas keliems mėnesiams. Jose pora tūkstančių žuvo nuo žiaurių sąlygų. Per dešimt mėnesių Vokietiją apleido 115 000 žydų. Valdžia žydus nubaudė 1 milijardo markių bauda, nusavindama 20% žydų turto.
Antrasis pasaulinis karas sudarė dar platesnes galimybes Hitleriui vykdyti savo planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos į uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. Vokiečių SS surinko ir sušaudė 60,000 Lenkijos šviesuolių. Žydai tuo metu dar nebuvo masiškai žudomi.
1941 m. kovo 30 d. Aldolfas Hitleris nurodė savo generolams, besiruošiantiems Sovietų Sąjungos užpuolimui, jog tai bus "naikinamasis karas", pažeis tarptautinę teisę, bus žudomi visi komunistų komisarai ir komunistai žydai be teismo. Tam tikslui, taip pat kovai su sovietų partizanais, buvo sutelktos SS operatyvinės grupės lydėsiančios šiaurės, vidurio ir pietų armijų grupes.
1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Lietuvoje prasidėjo nacių žemėse dar nematytas visuotinis žydų išžudymas. A operatyvinės grupės vadovo Franz Walter Stahlecker įsakymu vokiečiai Gargžduose birželio 24 d. įvykdė pirmą masinį žydų sušaudymą, kuriame žuvo 201 vyras. Birželio 25 d. Algirdas Klimaitis surengė Vilijampolės pogromą, kuriame lietuviai išžudė maždaug 800 Kauno žydų. Liepos 4 d. ir 6 d. 3/A operatyvinio būrio vadovo Karl Jäger įsakymu iš lietuvių sukilėlių sudarytas Tautinio darbo apsaugos batalionas sušaudė beveik 3 000 Kauno žydų. Jo įsakymu Joachim Hamann skrajojantis būrys su Lietuvos saugumo policijos pagalba nuo liepos 7 d. iki spalio 2 d. išžudė beveik visų Lietuvos miestelių žydų bendruomenes - vaikus, moteris, senukus. Vokietijos žydai pirmą kartą masiškai sušaudyti lapkričio 25 d. ir 29 d. Kauno IX forte, iš viso 4,934 vaikai, moterys ir vyrai. Latvijos žydų dauguma buvo nacių ir jų talkininkų išžudyti 1941 metais. Estijoje karo pradžioje buvo tik 4,300 žydų. 75% jų spėjo pabėgti į Sovietų Sąjungą, o likę irgi buvo išžudyti 1941 metais.
1942 m. sausio 20 d. Reinhardas Heydrichas pirmininkavo Vansė konferencijai Berlyne, čia buvo apsvarstytas 11 milijonų Europos žydų ištrėmimas į vergystės ir išžudymo stovyklas.
Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.
Osvencime (Aušvice), kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žyd ų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.
Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją sustabdė masinį žydų naikinimą.
Daugelyje pasaulio šalių yra pastatyti paminklai holokausto aukų atminimui. Manau - vienas įspūdingiausių yra Jaruzalėje Jad Vasheme. Tai - Vardų salė – naujojo Holokausto istorijos muziejaus dalis. Jad Vashem vykdo savo užduotį – stengiasi įamžinti kiekvieno žydo, žuvusio nuo nacional-socialistų rankų, atminimą. Tuo tikslu nuo XX-o amžiaus 6-ojo dešimtmečio vidurio muziejus renka "liudininkų parodymų lapus". Šiuos lapus siunčia tie, kas išgyveno Holokaustą, aukų draugai ir giminės. Dokumentai saugomi Vardų salėje Jad Vashem muziejuje, Jeruzalėje. (Ardon Bar-Chama, Jad Vashem).
Balbieriškio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas V.R. Sidaravičius